Pastoracinė veikla » Šventas Raštas

Evangelija ir pasaulio istorija
 
„Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija , kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį Sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ ( Lk 2, 1-7).
Žmonijos istorija ne tik turėjo pradžią, ji turės ir pabaigą. O tarp pradžios ir pabaigos yra centras, apie kurį viskas ir sukasi: tai Dievo Atėjimas į pasaulį arba, Jono žodžiais tariant: „Tas Žodis tapo Kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Šią Tikėjimo tiesą – Jėzaus Gimimą iš Mergelės Marijos - kaip Gerąją Naujieną ir skelbia mums Evangelistai.
Užrašydami Gerąją Naujieną apie Jėzų Kristų, jie visai neketino parengti Jėzaus biografijos. Jų uždavinys buvo skelbti Išganymo faktą: Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus. Todėl Jėzaus gyvenimo įvykių aprašymas skelbiant Išganymą teturėjo antraeilį vaidmenį.
Tačiau mums „nelaiku gimusiems“, trumpos istorinės Evangelistų pastabos paraštėse yra įgavusios naują reikšmę. Kai praėjusį šimtmetį netikintys kritikai iškėlė abejonę dėl antgamtinio Išganymo pasiuntinybės pobūdžio, jiems atrodė, kad pats geriausias ir tikriausias jos pagrindimo būdas – tai paneigti istorinius faktus.
Tačiau kiekvienas, atidžiai skaitydamas Jėzaus Evangeliją  apie Jėzų Kristų, konstatuos: krikščionybė yra istorinė religija.
...
Tėvo ŽODIS yra ne žmogaus proto sukurta idėja, bet ASMUO, kuris tapo KŪNU, kad galėtų gyventi tarp mūsų. DIEVAS tapo žmogumi.
Evangelijų Jėzaus vaikystės aprašymuose nurodytos dvi reikšmingos datos, kurios Jėzaus Evangeliją susieja su didžiausiais pasaulio istorijos įvykiais. Pasak Luko, Jėzus įpasaulį atėjo valdant imperatoriui Augustui. Matas taip pat aiškiai rašo, kad Jėzus yra gimęs „Betliejuje karaliaus Erodo dienomis.“
Tačiau abu duomenys yra labai netikslūs. „ Erodo dienos“ apima 37 – 4 m. pr. Kr., o imperatorius Oktavianas viešpatavo nuo 27 m. pr. Kr.
Tačiau mes norėtume žinoti dar daugiau. Mums žmogus egzistuoja tik tada, kai žinome jo gimimo datą. Lukui, Jėzaus vaikystės metraštininkui, atrodo tai taip pat rūpėjo. Tačiau atidžiai išnagrinėję jo pasakojimą, su nuostaba turime pripažinti, kad Lukas, daugelyje Evangelijos vietų savo preciziškumu  pasirodęs esąs tikslus istorikas, apie save sakąs „ rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs“ (Lk 1, 3), nenurodo tikslių Jėzaus Gimimo metų. Ir Bažnyčios Tadicijoje pradžioje nebuvo datos, kuri galėtų papildyti Evangeliją. Kaip žinoma, mūsų Kalėdų švenčių data – gruodio 25-oji – buvo nustatyta tik IV a. pradžioje. Taip mes dažnai galime pajusti nerimą, išgirdę priekaištą, kad posakis „  metais po Kristaus“, kurio mes didžiuojamės, nėra visiškai tikslus. Pirmieji krikščioniškosios eros metai nesutampa su tikrąja Jėzaus Gimimo data. Laiko skirtumas susidarė dėl skaičiavimo klaidos, kurią padarė abatas Dionizas Mažasis (Dionysius Exiguus - tarp 540 ir 560 m.), savo Vekykų švenčių lentelėje vietoje 248-jų Diokletiano metų įrašęs 532-uosius „ Domini nostri Jesu Christi“ metus, nes jis manė esant daug vertingiau „metus skaičiuoti pagal Kristaus Įsikųnijimą“, o ne pagal žmogų, kuris „buvo labiau tironas nei imperatorius“.
Tačiau šie netikslumai istorikui nėra tokia problema, kuri keltų abejonių dėl Jėzaus asmenybės istoriškumo. Juk istorikai ilgą laiką nesutarė ir dėl Julijaus Cezario, kurio kalendoriaus reforma galiojo iki XVI a., gimimo metų; dėl Konstantino amžiaus ginčijamasi iki šiol. Šis nesugebėjimas – o jo pavyzdžių yra net naujausių laikų istorijoje – rodo, kad mūsų žinojimo troškimui yra duotos ribos. Tačiau mokslinių tyrinėjimų esmė ir yra siaurinti šias ribas. Pats Lukas pateikia mums geriausią pavyzdį. Jis aprašo, kaip atsitiko, kad Jėzus gimė ne Nazarete, o Betliejuje. Antikos istorikams Įprasstu būdu jis susieja Jėzaus Gimimą su reikšmingu įvykiu – pirmuoju surašymu, kuris įvyko Kvirinui esant Sirijos vietininku.
Istoriko uždavinys yra patikrinti viso aprašymo istoriškumą. Ir šis mūsų bandymas patikslinti Jėzaus Gimimo metus, esant nustatytoms riboms, sutampa su Evangelisto noru suteikti skaitytojui „tikrumo“ (Lk 1 4) dėl. Skelbiamo Tikėjimo.

 

 

 

Įvadas į Naująjį Testamentą


     Evangelijos ir jų tyrinėjimas

 

     Literatūrinis evangelijų savitumas


Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Naujojo Testamento branduolį sudaro keturios kanoninės knygos – evangelijos, skelbiančios pasauliui gerąją naujieną apie Jėzų Išganytoją. Tai Evangelija pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną.
Rašoma ne „ Mato “ evangelija, bet „ pagal Matą “ ir t.t., pagerbiant seniausią bažnytinę tradiciją, palikusią mums tokias evangelijų antraštes. Ir iš tiesų, pasak senovės Bažnyčios rašytojų šv. Irenėjo  ir Origeno, tėra viena Jėzaus Kristaus Evangelija, užrašyta keturiais variantais, kurie vadinami pagal evangelistų vardus. Trys pirmosios evangelijos ( pagal Matą, Morkų ir Luką) daugeliu atžvilgiu labai panašios ir todėl vadinasi sinoptinės, t.y. tokios, kurias galima tarsi vienu žvilgsniu aprėpti.
Pasaulinės raštijos fone evangelijos pasirodo kaip naujo, ligi tol neregėto tipo literatūros kūriniai; jų pareikalavo visiškai savitas krikščionybės gyvenimas žydų bei pagonių aplinkoje.  Nuo kitų senovės pasaulio knygų evangelijos skiriasi turiniu ir tikslais. Jos alsuoja gyvu tikėjimu, kad jų skelbiamas Jėzus nugalėjęs mirtį sėdi Dievo Tėvo dešinėje kaip istorijos Viešpats, o kartu gyvena ir veikia savo įsteigtoje Bažnyčioje pagal savo pažadą: „ Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ ( Mt. 28, 20). Evangelijų uždaviniai: įkvėpti tikėjimą Kristumi tiems, kurie jo dar nepažino, sustiprinti tikėjimą tų, kurie jau yra jį priėmę ( žr.Jn 20, 31; Lk 1, 4).Evangelijos, kaip ir kitos NT knygos ( Apaštalų darbai, jų Laiškai  ir Apreiškimas Jonui), - ne teoretiko svarstymai ir ne abejingo stebėtojo užrašai ar metraščiai, bet rašytinė apaštališkoji tarnystė.
Apaštalai skelbė Dievo žodį autoritetingai, įgalioti paties Kristaus: ‘‘Man duota Visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones...‘‘ ( Mt 28, 18-19). Šis apaštalų skelbimas, ilgainiui surašytas evangelijų forma, visuomet Bažnyčioje buvo laikomas tikru  Dievo laišku žmonėms. "Šventosiose knygose dangaus Tėvas nuolat susitinka su savo vaikais ir su jais kalbasi‘‘, sako ll Vatikano  Susirinkimo Dogminė konstitucija apie Apreiškimą.
Visi krikščionys pripažįsta, kad Šv. Rašto knygos yra Dievo įkvėptos, bet kartu yra ir jas parašiusių žmonių, vad. hagiografų,  kūriniai. Minėtoji Konstitucija sako: ‘‘Kas Šventajame Rašte surašyta ir skelbiama, yra Dievo apreikšta ir parašyta Šventosios Dvasios įkvėpimu.<...> Šventosioms knygoms parašyti Dievas pasirinko žmones, kuriuos panaudojo su jų sugebėjimais ir galiomis, kad, jam veikiant juose ir per juos, jie, kaip tikri autoriai, surašytų visa tai ir tik tai, ko jis norėjo‘‘.                                                                                                                      
Kaip matome, Bažnyčios mokymas apie šventųjų knygų įkvėpimą neneigia  hagiografų autorystės, vadinasi neneigia ir tų istorinių bei visuomeninių aplinkybių, kuriomis brendo ir formavosi užrašysimas Dievo žodis. Dievas naudojosi žmogumi – autoriumi, nepažeisdamas jo prigimties bei asmens kilnumo, nepaneigdamas šventojo rašytojo laisvės ir tų konkrečių sąlygų , kuriomis jis subrendo ir darbavosi. Kitaip Bažnyčia neskelbtų, kad ne tik Dievas, bet ir žmonės yra tikri įkvėptųjų knygų autoriai. Galėtume pasakyti, kad Dievas įkvėpė šventajam autoriui mintis, idėjas ir norą jas užrašyti, bet Dievo valia buvo tokia, kad jis visa tai išsakytų savo meto vaizdais bei sąvokomis, savo paties stiliumi ir kalba.
 Todėl Šventąjį Raštą reikia ne tik teologiškai tyrinėti, bet ir nušviesti istorinių bei visuomeninių mokslų šviesa. Filologinis ir istorinis Šv. Rašto nagrinėjimas parengia medžiagą teologiniam jo aiškinimui. Konstitucija apie Apreiškimą taip apibendrina pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimų kryptį:
‘‘ Kadangi Dievas Šventam Rašte kalbėjo per žmones žmogišku būdu, tai Šventojo Rašto aiškintojas, norėdamas suvokti, ką Dievas troško pranešti, privalo rūpestingai ištirti, ką hagiografai iš tikrųjų norėjo pasakyti ir ką jų žodžiais troško pareikšti pats Dievas.
Siekiant suvokti hagiografų užmojus, reikia atsižvelgti ir į literatūrinius žanrus, nes labai skirtingais būdais skelbiama ir išreiškiama tiesa istorinėse, pranašinėse, poetinėse ir kitų rūšių knygose. Be to, aiškintojui būtina ištirti prasmę, kurią hagiografas atitinkamomis sąlygomis, pagal savo laikotarpio ir savo kultūros lygį  norėjo išreikšti ir išreiškė naudodamasis ano meto literatūriniais žanrais. Siekiant teisingai suprasti, ką šventasis autorius norėjo pareikšti raštu, būtina rūpestingai atsižvelgti į hagiografo laikų jauseną, kalbėseną bei pasakojimo būdus. Būtina tai pat atsižvelgti ir į papročius, būdingus ano meto  žmonių tarpusavio santykiams.
Kadangi Šventasis Raštas turi būti skaitomas ta pačia dvasia, kuria buvo surašytas, tikrosios šventųjų tekstų prasmės atradimui ne mažiau būtina atsižvelgti į viso Šventojo Rašto turinį ir vienybę, turint prieš akis visą Bažnyčią.


Teksto kritika


Evangelijų pačių pirmųjų nuorašų neišliko dėl dviejų priežasčių: viena, persekiojimo laikais krikščionių raštus naikindavo pagonys, o kartais ir patys krikščionys , nenorėdami, kad jie pakliūtų persekiotojams į rankas; antra, tais laikais vartota augalinė rašomoji medžiaga papirusas buvo labai nepatvari. Vis dėlto sauso klimato kraštuose, ypač Egipte, yra išlikę daug ant papiruso rašytų evangelijos ištraukų. Žinomiausi yra vad. Railendo, Magdalenos, Čester-Byčio ir Bodmeno papirusai ( II a. vid. III a. pr.)
IVa. po Kr. buvo išrasta labai patvari rašomoji medžiaga iš galvijų odos, vad. pergamentas. Iš tų laikų turimi keli išsamūs  bei tikslūs Šv.Rašto kodeksai ( nuorašai): Vatikano („B“) ir Sinajaus („Aleph“, arba „S“) – iš IV a., Aleksandrijos („A“)  ir Efremo ( „C“) – iš V a. Vėlesnių pergamentų daug, bet mokslininkai, savaime aišku, labiau vertina senuosius kodeksus.
Brangindami Kristaus ir apaštalų palikimą , krikščionys labai rūpestingai perrašinėjo NT tekstus. Vis dėlto perrašinėjant  nebuvo įmanoma išvengti netikslumų, apsirikimų, bent menkų pakeitimų. Perrašinėtojai, norėdami paspartinti darbą ir sutaupyti brangios rašomosios medžiagos, vartodavo daug santrumpų, praleisdavo arba sujungdavo kai kurias raides. Vėliau, perrašant iš tokio nuorašo , ypač aptrinto ar sutrūnijusio, kai kurie žodžiai galėjo būti iššifruojami netiksliai. Kadangi trys sinoptinės evangelijos panašios, tai sunkiai įskaitomas žodis ar sakinys kartais būdavo nurašomas iš kitos evangelijos atitinkamos vietos. O kitas perrašinėtojas, turėdamas geresnį egzempliorių, nurašydavo nepakeitęs.
Kyla klausimas: ar mūsų turimas NT graikiškasis originalas yra patikimas (autentiškas), ar perrašinėtojai jo nebus iškraipę?
Šį klausimą kaip tik sprendžia  teksto kritikos metodas. Jis labai išplėtotas daugelio mokslininkų, tyrinėjančių ne tik Šv. Raštą, bet ir visus visokiausius senųjų amžių raštus. Čia reikalingas be galo kruopštus darbas. Reikia peržiūrėti  šimtus įvairių laikų ištisinių nuorašų ir tūkstančius didesnių ar mažesnių  teksto nuotrupų; paskui sugretinti visus šiuos tekstus ir kalbotyros, istorijos  ir kt. priemonėmis  atrinkti senesnius patikimesnius; galiausiai pabandyti išaiškinti pavienių egzempliorių ar jų grupių savitumus.
Apie šimtą metų trunkantis daugelio mokslo įstaigų darbas yra atnešęs itin rimtų vaisių:
a.Įsitikinta, kad turime labai senų Naujojo Testamento egzempliorių: II- III a. nuotrupų ir ištisą IV a. tekstą. Šiuo atžvilgiu NT būklė kur kas geresnė negu graikų  literatūros klasikų, kurių seniausieji rankraščiai tesiekia  bizantinio renesanso laikus (IX – XI a.). Pavyzdžiui, seniausieji filosofo Platono tekstai, laikomi Oksfordo universiteto bibliotekoje yra nurašyti 859 m.
b.Įvairių rankraščių skirtumai nedideli ir neesminiai. Tik retkarčiais kai kuriuose nuorašuose pasitaiko įterptas koks žodis ar sakinėlis, paprastai  paimtas iš kitos evangelijos gretimos vietos. Svarbesnių skirtingumų atvejais šio vertimo  tekste ras variantą, kurį mokslininkai ir Bažnyčia laiko patikimiausiu, o išnašose bus nurodoma, kaip tas posakis pateikiamas kai kuriuose kituose rankraščiuose. Šitaip patys skaitytojai galės įsitikinti, jog skirtumai yra menki ir neliečia nei tikėjimo turinio, nei kurių nors svarbesnių Jėzaus gyvenimo faktų.
Pirminį tekstą atkurti labai padeda NT citatos ir komentarai seniausiųjų krikščionių rašytojų veikaluose. Daugelis I a. pabaigos ir  II a. dokumentų cituoja šventuosius tekstus. Iš šių citatų mes sužinome, koks anuo metu buvo originalas. Pagaliau senovinį tekstą geriau pažįstame ir iš senųjų vertimų į įvairias kalbas. Pavyzdžiui, Šiaurės Afrikos krikščionių vyskupas Kiprijonas vartoja labai seną vertimą į lotynų kalbą (versio Afra),atliktą apie 200m. Dar minėtini IV a. sirų, armėnų vertimai.
Pagal visą minėtą medžiagą moksliškai patikrintas graikiškasis NT tekstas praktiškai nesiskiria nuo I a. originalo. Kurto Alando vadovaujamos biblistų grupės parengtas toks leidinys imtas pagrindu 1979 m. paskelbtai naujajai lotyniškajai Vulgatai ir lietuviškam NT leidimui.
 
Literatūrinės kritikos metodai
  
Teksto kritikos uždavinys – nustatyti autentišką NT tekstą, o literatūrinės kritikos metodais stengiamasi suvokti to teksto literatūrinį pobūdį, jo atsiradimo procesą, aplinkybes, tikslus ir pan.Apie 1920 m. pagarsėjo vad. formų istorijos metodas – „ Formgeschichtliche Methode“, arba tiesiog „Formgeschinche“.Jos kūrėjai buvo keli vokiečių protestantų tyrinėtojai, iš kurių žymiausi – M. Dibelijus  ( M. Dibelius)  ir
R.Bultmanas ( R. Bultmann) . „Formų istorija“ – tai būdas, kuriuo tyrinėjamas evangelijų žodinis formavimasis. „ Formomis“ čia vadinami smulkesni teksto gabalėliai;vieni iš jų turi pasakojimo, kiti maldos ar giesmės, kiti dar kokį kitokį pobūdį. Norėdami pasekti krikščioniškojo žodinio mokymo (vėliau  užfiksuoto  evangelijose) raidą, šie tyrinėtojai lygina atskirus jo vienetus su anų laikų žydų ir pagonių tautų liaudies kūryba. Jie mat laikė evangelistus kompiliatoriais, o tikruoju žodinio padavimo kūrėju – tikinčiųjų bendruomenę. Atskirus padavimo vienetus esą geriausiai galima suprasti išnagrinėjus tą  gyvenimišką aplinką ( „Sitz im Leben“), kurioje jie galėjo susiformuoti.Vienos formos kūrėsi misijinėje situacijoje, kitos – katechetinėje, dar kitos – liturginėje.Misijų veikla stengtasi įtikinti žydus, kad Jėzus yra Mesijas, o pagonis – kad jis yra vienatinis Dievo Sūnus.Katechezėje buvo mokomi tikėjimo tiesų bei krikščioniško gyvenimo taisyklių katechumenai ir neseniai priėmę Krikštą krikščionys.Liturginiuose susirinkimuose buvo švenčiama Eucharistijos paslaptis, atliekamos sakramentų apeigos, giedama ir meldžiamasi. Visi šie tikinčiųjų bendruomenės poreikiai, pasak Bultmano, ir suformavę atskirus žodinio padavimo elementus.Šitaip susiklostęs žodinis padavimas rodąs pirmųjų krikščionių tikėjimą Kristumi, bet maža pasakąs apie istorinį Kristų.
Formų istorijos kūrėjų parengta metodika naudinga norint apibūdinti Evangelijos skelbimą per tuos 30 – 50 metų, kurie prabėgo nuo Jėzaus įžengimo į dangų iki sinoptinių evangelijų parašymo.  Tačiau pirmųjų  „ Formgeschichte“  atstovų, ypač  demitologizacijos pradininko R. Bultmano,  filosofinės, istorinės,teologinės  pažiūros buvo ir yra smarkiai kritikuojamos. „ Formgeschichte“  atstovų, ypač  demitologizacijos pradininko R. Bultmano,  filosofinės, istorinės, teologinės  pažiūros buvo ir yra smarkiai kritikuojamos. Prieš jas griežtai stojo katalikai egzegetai ir nemaža protestantų.
Svarbiausios  mokslinės spragos  Bultmano ir jo vienminčių pažiūrose yra šios: a) jie nepakankamai įvertino apaštalų troškimą perduoti tikras istorines žinias apie Jėzų; b)  atsidėję atskirų evangelijos gabalėlių tyrinėjimui, išleido iš akių visumą, kiekvienos evangelijos idėjų vieningumą, atitinkamo autoriaus individualybės ir pasirinkto uždavinio lemiamą reikšmę; c) atskirus žodinio  padavimo vienetus daugiausia lygino su pagonių tautų lygiaverčiais reiškiniais, nors jie kur kas artimesni Palestinos ir, konkrečiau, Senojo Testamento aplinkai.
 Paskutiniais metais daugelis tyrinėtojų sėkmingai naudojasi „formų istorijos“ metodika, atmetę minėtuosiusjos ribotumus ir ją papildę redagavimo istorijos metodu. Šis metodas stengiasi nušviesti šventųjų autorių asmenybes, pasaulėžiūrą, teologiją, literatūrinę techniką, jų tekstų struktūrą. Neįmanoma aplenkti klausimo, kodėl, pavyzdžiui, Jono evangelijos pobūdis visai kitoks negu Mato, kodėl Pauliaus laiškai tokie įvairūs. Čia pasireiškia galingos ir savitos asmenybės, atskiros teologinės kryptys ar mokyklos; pagaliau daug lemia sąmoningai pasirinktas kūrinio tikslas. Visiškai aišku, kad būtų grynas nesusipratimas tokius autorius kaip Paulių ir Joną laikyti tik redaktoriais kompiliatoriais arba neigti kai kurių laiškų Pauliaus autorystę vien todėl, kad jų koloritas ar temos skiriasi nuo daugumo kitų jo laiškų.
Redagavimo istorija paaiškina dar ir kitą dalyką, būtent šventųjų knygų formavimosi sudėtingumą.  Kaip parodė išsamesni tyrinėjimai, Senojo Testamento raštai formavosi gan ilgą laiką; jie būdavo papildomi aiškinimais ir naujomis tradicijomis; kartais ištisas tekstas būdavo perdirbamas iš naujo ir atskleidžiami nauji požiūriai. Todėl galima sakyti, kad kai kurios Senojo Testamento  knygos yra kelių kartų veikalas.
Kai kas iš Senojo Testamento radimosi proceso gali būti pritaikyta ir NT. Juk ir čia mes susiduriame su žodine tradicija, arba padavimu, kuris vystėsi kelis dešimtmečius, būdavo papildomas Bažnyčios praktika ir gilėjančiu šventųjų autorių įsimąstymu.Tiek literatūrinių žanrų bei formų, tiek ir autorių asmenybės bei aplinkos pažinimas būtinai reikalingas norint suvokti  tiesioginę Šventojo Rašto tekstų prasmę (sensus litteralis). Juk čia senovinės knygos, parašytos daugiausia Rytuose, semitų pasaulyje, kur egzistavo savita mąstysena, pasaulėžiūra, savitos išraiškos formos. Būtų naivu reikalauti iš senovės rytiečio, kad jis prabiltų šiuolaikine kalba, mūsiškai pateiktų mokslinio pobūdžio duomenis apie senovės įvykius. Šventieji autoriai tiek Senajame Testamente, tiek Naujajame kalbėjo savo meto kalba ir kreipėsi pirmiausia į savo amžininkus jiems suprantamu būdu.
Naujausieji moksliniai Šv. Rašto tyrinėjimo metodai ir jų rezultatai buvo nuodugniai apsvarstyti  I I  Vatikano Susirinkime. Jo priimtos minėtosios Konstitucijos 19 str. gražiai sutraukia Bažnyčios mokymą ir specialistų katalikų bei nekatalikų tyrinėjimus: „ Šventoji  Motina Bažnyčia tvirtai ir pastoviai buvo ir yra įsitikinusi, jog  keturios išvardytos evangelijos, kurių istoriškumas visuomet buvo pripažįstamas, ištikimai perduoda tai, ką Jėzus, Dievo Sūnus, gyvendamas tarp žmonių, jų amžinajam išganymui iš tiesų darė ir mokė iki pat dangun žengimo dienos ( plg. Apd 1, 1 – 2 ). Ką  jis buvo sakęs, apaštalai po Viešpaties įžengimo perdavė savo klausytojams su gilesniu pažinimu, kurį jie  įgijo, išmokyti šlovingųjų Kristaus gyvenimo įvykių ir apšviesti tiesos Dvasios šviesa. Taigi šventieji autoriai surašė keturias evangelijas, pasinaudodami daugeliu  žodžiu ir raštu perduotų šaltinių, sujugdami kai kuriuos dalykus į sintezę, atsižvelgdami į bažnyčių padėtį bei išlaikydami pamokslinę formą, šitaip mums perduodami tikrus ir grynus dalykus apie Jėzų. Jie rašė pasinaudodami tiek savo atmintimi ir prisiminimais, tiek liudijimu kitų, kurie nuo pat pradžios patys matė ir buvo žodžio tarnai, siekdami vieno: kad mes įsitikintume tikrumu mokslo, kurio esame išmokyti ( plg. Lk. 1, 2 – 4 )“.
 
Evangelijų susidarymas ir sinoptinė problema
 
Literatūrinė kritika, ypač formų istorija ir redagavimo istorija, daugiausia domėjusis trimis pirmosiomis (sinoptinėmis) evangelijomis, nustatė, kad jų turinį sudaro trys sluoksniai: autentiškų Jėzaus žodžių bei jo darbų atpasakojimai, seniausias apaštalų pamokslavimas apie Kristų ir pačių evangelistų atlikta sisteminė teologinė apdaila.
 a. Pats evangelijų branduolys – tai tikriausi Jėzaus žodžiai („ipsissima vox Christi“), kuriuos apaštalai įsidėmėjo ir tiksliai perdavė savo klausytojams. Kristaus laikais ir dar ankščiau žymesni Šv. Rašto, ST aiškintojai („rabi“ – „mokytojai“) savo mokyklose viską dėstydavo tik žodžiu. Specialiu atminties lavinimu ir jungiamaisiais žodžiais arba pasikartojančiomis trumpomis formulėmis mokiniai įsidėmėdavo mokytojo posakius pažodžiui ir taip perduodavo juos kitiems. Ir Jėzus nors nebuvo mokęsis jokioje mokykloje (žr. Jn 7, 15), vartojo panašų dėstymo metodą. Jo vaizdingi posakiai ir palyginimai – neužmirštami ir galėjo būti be rašto išlaikomi ne vienos kartos atmintyje kelias dešimtis metų.
Nors Jėzus vartoja žinomą dėstymo metodą ir nemaža liaudyje paplitusių posakių, nors evangelijos puikiai atspindi ano meto Palestinos geografiją, politines ir visuomenines sąlygas, papročius, tikėjimą, šis jo mokymo turinys yra visiškai naujas ir nepriklausomas, turintis ryškų dieviškai žmogiško autoriaus asmenybės antspaudą.
„Viešpats Jėzus buvo nuostabus mokytojas. Jis mokė palyginimais ir atlaidų Tėvo kvietimą grįžti atgaila išreiškė patraukliu vaizdiniu pasakojimu iš gyvenimo. Tokiu būdu jis šnekinte prašnekino žmones gyvenimo raizgyne, nejučiomis 'viliodamas' juos apsigalvoti ir apsispręsti, kur yra prasmė ir laimė.
<...> Kartą išgirdę palyginimą apie sūnų palaidūną, gailestingąjį svetimtautį samarietį, moterį, su lempa ir šluota ieškančia pamesto pinigėlio, negalime jų užmiršti. Nejučiomis jie skatina mūsų mintį ir širdį klausti: koks yra Dievas? <...> Dievas ieško žmogaus, ieško paklydusio, juo rūpinasi ir kviečia būti Dievo rankomis, kojomis, širdimi...“15
b.      Antras evangelijų turinio sluoksnis – apaštalų mokymas apie Jėzų (gražūs jo pavyzdžiai – Apaštalų darbų knygoje užrašyti šv. Petro pamokslai). Kristaus prisikėlimo faktas ir Šventosios Dvasios vadovavimas (plg. Jn 16, 13) padėjo apaštalams geriau suprasti Jėzaus žodžius ir darbus, negu buvo juos supratę iš karto. Taigi jie skelbė Jėzų pagal šį aiškesnįjį supratimą. Be to, reikėjo atsižvelgti į klausytojų poreikius. Vienus dalykus apaštalai labiau pabrėždavo dar negirdėjusiems apie Kristų („kerigma“), kitus – jau įtikėjusiems, krikščionims („katechezė“, „didachė“)16. Todėl imta Jėzaus žodžius grupuoti atskiromis temomis, ne chronologiškai. Šis teminis grupavimas vėliau pereis į evengelijas.
Daugiau kaip dešimt metų apaštalai skelbė Kristų ir jo mokslą vien gyvu žodžiu. Tačiau netrukus tiek žydų, tiek pagonių kilmės bendruomenėse radosi klaidų, imta skirtingai aiškinti kai kuriuos tikėjimo dalykus. Pasirodė, kad tikėjimo vienybę tebus galima išsaugoti autoritetingais raštais. Todėl apie I a. penktojo dešimtmečio pabaigą surašomi pirmieji Viešpaties posakių, palyginimų, darbų rinkiniai, minimi Lk 1, 1. jie atskirai neišliko; jų medžiaga vėliau buvo suvartota kanoninėse evangelijose.
c.  Evangelistai, šventosios Dvasios įkvėpti ir vadovaujami, iš turimos medžiagos atrinko tuos faktus bei pamokymus, kurie buvo reikalingiausi jų laikų ir aplinkos žmonėms, ir surašė tokia tvarka, kokia geriausiai tiko pasirinktam teologiniam tikslui. Evangelistai ne tik susistemino apaštalų skelbtą medžiagą, bet ir pridėjo savo istorinių bei teologinių pastabų, paryškinančių vieną ar kitą faktą, paaiškinančių skaitytojams mažiau suprantamus dalykus. Tiesioginis ryšys su visu apaštalų mokymu laiduoja, kad evangelistai nepriskyrė Kristui idėjų, pamokymų, darbų, kurių jis nebūtų pasakęs tais ar tolygiais žodžiais, nuveikęs tomis ar panašiomis aplinkybėmis 17. Ir pats evangelijų mokymas yra toks savitas ir toks vientisas, kad jame aiškiai jaučiame vieną nepaprastą Dievišką asmenybę – Jėzų Kristų.
Trys sinoptinės evangelijos yra labai giminiškos ir medžiaga, ir jos sutvarkymu. Maždaug 93% Mk medžiagos pakartoja Mt ir Lk, ir tik 7% nekartojama. 52% Mt medžiagos yra bendros su Mk ir Lk, o 48% savos. 41% Lk medžiagos yra bendros su Mt ir Mk, 59% - savos. Daug įvykių atpasakojama beveik tais pačiais žodžiais, netgi ST beveik vienodai cituojamas visų trijų sinoptikų , nors citatos griežtai nesilaiko nei hebrajiškojo ST teksto, nei jo graikiškojo vertimo (Septuagintos 18). Vadinasi, sinoptinių evangelijų autoriai ne tik užrašė tvirtai suformuotą žodinę katechezę, bet ir naudojosi bendrais graikiškai rašytais šaltiniais.
Kaip rodo kalbos ir stiliaus tyrinėjimai, vienas iš tokių bendrų Mt ir Lk šaltinių yra Morkaus evangelija. Ji archaiškiausia ir, kaip matėme, beveik visa jos medžiaga sunaudota Mato ir Luko evangelijose. Bet Mt ir Lk yra nepriklausomi vienas nuo kito, nes turi ir pakankamai didelių skirtumų, plg. Jėzaus kūdikystės aprašymus. Matyt, kiekvienas iš jų yra turėjęs dar ir savų rašytinių šaltinių. Sakysime, Lk bus turėjęs užrašytas Marijos, Zacharijo ir Simeono giesmes. Antras bendras rašytinis Mt ir Lk šaltinis sutartinai žymimas raide „Q“ (iš vok. ‚Quelle“ – „šaltinis“). Jo turinys – Jėzaus posakiai, kalbos, nes Mk jų turi labai maža, o Mt ir Lk daug.
Kas yra tas bendras šaltinis Q, apimantis Jėzaus posakius? Atsakymą duoda Hierapolio miesto Maž. Azijoje vyskupas Papijas, apie 130 m. parašęs „Viešpaties posakių aiškinimą“. Anot Papijo, apaštalas Matas „surašė Viešpaties posakius (ta logia) žydų kalba; paskui kiekvienas juos vertė, kaip sugebėjo“. Todėl manoma, kad šaltinis Q – tai apaštalo Mato aramėjiškai parašytos evangelijos (Kristaus posakių ir darbų rinkinio) graikiškas vertimas. Spėjamasis jos parašymo laikas – tarp 50 ir 60 m. (Tai dar nebuvo dabartinė Mato evangelija – žr. Įvadą į Mt.)
Kada parašytos mūsų turimos sinoptinės evangelijos?
Jų parašymo datos nustatinėjamos daugiausia remiantis dviem taškais: Apd ir Mk.
a.       Iš apaštalų darbų knygos įžangos matyti, kad Luko evangelija parašyta pirmiau už šią knygą. Apd baigiasi šv. Pauliaus pirmojo kalinimo Romoje 61-63 m. aprašymu, bet nieko nesako apie jo antrąjį įkalinimą 66 m. ir mirtį 67 m. Atrodytų, kad Apd parašyta 63 m., Lk – apie 62 m., ankstesnė už ją Mk – apie 60 – 61 m., o Mt – apie 65-69m. Tačiau Apd finalo argumentas nėra lemiamas. Lk rašė ne Pauliaus biografiją, o Evangelijos skelbimo kelią – nuo išrinktosios tautos sostinės Jeruzalės iki pagoniškojo pasaulio sostinės Romos 19. Beje, Evangelijos pagal Matą ir Joną neaprašo Jėzaus žengimo į dangų, bet niekas nemano, kad jos buvusios parašytos dar prieš Jezui įžengiant į dangų.
b.      Šv. Irenėjas (apie 202 m.) pasakoja, kad Morkus netrukus po Petro (64 ar 67 m.) ir Pauliaus (67 m.) mirties surašė tai, ką Petras buvo skelbęs. Remdamiesi šiuo senu liudijimu ir vidine teksto analize, daugumas tyrinėtojų nustato Mk parašymo datą tarp 65 ir 70 m., o Mt ir Lk – apie 75-80 m. 20
Kaip matome, abiem būdais nustatomos parašymo datos nedaug skiriasi ir tas skirtumas nemažina istorinio evangelijų patikimumo, nes jį apaštaliniu autoritetu laiduoja bent du savo akimis matę liudytojai – Petras ir Matas, o pačios evangelijos puikiai atspindi ano meto Palestinos geografiją, politines ir visuomenines sąlygas, papročius, tikėjimą.
(Toliau, chronologinėje lentelėje, pateikiame ankstyvąsias NT knygų datas su skliausteliais, vėlyvąsias be skliaustelių.)
 
                                                Evangelijų reikšmė krikščioniškajam gyvenimui
 
Nuo pat pirmųjų amžių krikščionys didžiai gerbė Naujojo Testamento knygas. Bažnyčios rašytojas Tertulianas jau apie 200 m. rašė: „Aplankyk apaštalines bažnyčias, kuriose iki šiol savo vietose stovi apaštalų sostai, kuriuose tebeskaitomi jų tikri laiškai – juose aidi kiekvieno iš jų balsas ir atsispindi veidas“ (De praescr. Haer., 36). Tų amžių tikėjimą ir nusiteikimus gražiai išreiškia šv. Augustinas: „Šventieji Raštai duoti mums kaip atgaiva, kad ištvertume žmogiškosios būties dykynėje. Kai meldiesi, tu kalbi Dievui, kai skaitai Šv. Raštą, dievas kalba tau. Kristus danguje viešpatauja, bet be paliovos kalba žemėje per Evangeliją. Jo žodžiai negausūs, bet reikšmingi; matuok juos ne skaičiumi, o svoriu. Tikėk Kristų, kad suprastum Kristų!“
Amžiams bėgant, iš evangelijų užrašytų Kristaus žodžių ir darbų sėmėsi įkvėpimo mąstytojai, menininkai, šventieji. Visi jie buvo nustebinti ir sužavėti tyriausio Evangelijos žmoniškumo, dieviškojo jos prakilnumo ir skaidriausio paparastumo. Jie jautė, kad Dievas per ją prabyla gimtąja žmogaus sielos kalba...
Taip pat ir šių dienų žmogui Evangelijos didybė atsiskleidžia tikėjimo klusnumo atmosferoje. Visokie istoriniai, literatūriniai ir panašūs tyrinėjimai tik parengia tikrąją pažintį su Dievo žodžiu, „Dievo laišku žmonėms“. Kritiniai metodai padeda mums išvysti gyvųjų Kristaus žodžių ir darbų kelią į papirusų ir pergamentų ritinius, į mūsų knygas; paskui, jas skaitant, pagelbi tiksliau suvokti atskirų posakių prasmę. Bet Kristaus žodžiams ir jam pačiam – Amžinajam Žodžiui – kelią į kiekvieno tikinčiojo sielą ir tikinčiųjų bendruomenę nutiesia Dievo malonė, kiekvieno tikinčiojo ir bendruomenės geravalės pastangos.
Taigi šią knygą kaskart imsime į rankas kaip brangų istorijos ir tikėjimo dokumentą, o į Dievo žodį atsiliepsime savo žodžiu ir gyvenimu Dievui.
II Vatikano Susirinkimas trokšta, kad tikintieji gerbtų Šventąjį Raštą, kaip gerbia Švč. Sakramentą. Juk Dievas Bažnyčioje maitina savo vaikus prie dvejopo stalo: žodžio ir Eucharistijos stalo. Kaip praėjusiais amžiais, taip ir dabar Bažnyčia trokšta, kad krikščionija Šventuoju Raštu grįstų visą savo tikėjimą ir gyvenimą. Štai Konstitucijos apie Apreiškimą baigiamojo skyriaus mintys:
„Šventasis Raštas, kaip ir Viešpaties kūnas, Bažnyčioje visuomet buvo gerbiamas. Bažnyčia, labiausiai Liturgijoje, niekuomet nepaliovė iš Dievo žodžio ir Kristaus kūno semtis gyvenimo duonos ir dalyti tikintiesiems. Šventasis Raštas drauge su Šventąja Tradicija visuomet buvo ir tebėra laikomi svarbiausia tikėjimo taisykle. Šventasis Raštas, būdamas Dievo įkvėptas ir vieną kartą visiems laikams surašytas. Nekintamai perduoda paties Dievo žodžius ir pranašų bei apaštalų žodžiuose leidžia išgirsti Šventosios Dvasios balsą. Todėl visas Bažnyčios skelbimas, kaip ir pati krikščionių religija, privalo būti maitinamas ir tvarkomas Šventojo Rašto pagrindais.
Šventasis Susirinkimas labai karštai ragina visus tikinčiuosius, ypač religinių bendrijų narius, dažnu Šventojo Rašto skaitymu išmokti 'kilnaus Jėzaus Kristaus pažinimo' (Fil 3, 8). 'Nepažinti Šventojo Rašto – tai nepažinti Kristaus' (šv. Jeronimas). <...> Tikintieji turėtų atminti, jog malda privalo lydėti Šventojo Rašto skaitymą, kad įvyktų tikras pokalbis tarp Dievo ir žmogaus, nes 'mes kalbame su juo melsdamiesi ir klausome jo skaitydami dieviškus žodžius' (šv. Ambraziejus)“ 21.