Sakramentai

       

 

Sakramentų pradžia – Bažnyčios pradžia. Apaštalai įvesdami sakramentinę praktiką rėmėsi žodiniu apreiškimu ir įsitikinimu, jog tai atitinka Jėzaus valią ir praktiką. Sakramentai yra tartum iš Jėzaus Kristaus kūno „išėjusi jėga“ skirta gydyti visą žmogų, jo kūną ir sielą. Apaštalas Paulius pabrėžė, kad sakramentai nėra magija ar prietarai, panašūs į pagonių apeigas, bet gilios bendrystės su Prisikėlusiu Kristumi pradžia. Jie remiasi tikėjimu, žodžiais, apeigomis. Laikui bėgant Bažnyčia išskyrė septynis ypatingus būdus – sakramentus, per kuriuos Dievas ateina į mūsų tarpą ir teikia malones.


Krikštu žmogus pakeliamas iš natūralaus gyvenimo į antgamtinio gyvenimo sritį bei tampa Bažnyčios nariu – krikščioniu.

 

Eucharistija tikintieji tampa savo Viešpaties Gyvenimo dalyviais ir yra sujungiami su Juo.

 

Sutvirtinimu jauni suaugusieji sustiprinami ir pašventinami Šventosios Dvasios dovanomis.

 

Atgailos sakramentas suteikia atleidimą ir sutaikina su Dievu.

 

Ligonių patepimas suteikia viltį ir paguodą.

 

Šventimų sakramentu diakonams, kunigams ir vyskupams pavedama jų speciali tarnystė Bažnyčioje.

 

Santuokos sakramento metu jaunieji prisiekia vienas kitam meilę ir ištikimybę; jų bendrystė yra Dievo įkurtos bendrystės atspindys.