Gegužės 24d. (šeštadienį), kurso „Ateikite ir pamatysite“ komanda leidosi į pažintinę kelionę po kol kas ne visiems žinomą, bet itin turtingą dvasine ir istorine prasme vietą – Šilavoto davatkyną, įsikūrusį Prienų rajone.
Pirmiausia sustojome pasigėrėti įspūdinga Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Ji statyta 1898–1902 m., kunigo Antano Radušio rūpesčiu – dvasininko, kurį caro valdžia ištremė į užkampį už lietuviško žodžio skleidimą. Šventovę pastatė visas kaimas iš vietinių medžiagų – raudono molio. Net ir šiandien plytose dar matyti šiaudų įspaudai, likę nuo plytų gamybos formų. Kad galėtų gaminti plytas, pirmiausia iškasė šulinį – jo gylis įspūdingas, kaip ir bažnyčios bokšto aukštis. Akmenėlis, mestas į šulinį, iki vandens krenta apie penkias sekundes.
Ši vieta garsi ne tik architektūra, bet ir pasipriešinimo istorija. Čia veikė ir Geležinio Vilko partizanų rinktinė – paskutinieji jos kovotojai žuvo tik 1955 m. Prie bažnyčios įrengtas memorialas su partizanų vardais ir slapyvardžiais. Net bažnyčios tvoroje iki šiol matyti kulkų paliktos žymės.
Kitoje kelio pusėje stovi buvusi ligoninė, kurią sovietų valdžia pavertė kalėjimu visiems, neįtikusiems režimui. Šiandien jo rūsyje saugomi sukrečiantys ženklai – sienose įrėžti vardai tų, kurie buvo pasmerkti tremčiai ar mirčiai, sušaudytos sienos. Viršuje eksponuojamos tremties relikvijos: drabužiai, maldaknygės, nuotraukos. Tarp jų – ir mūsų gidės Marijos Danguolės Lincevičienės, aktyvios Carito narės, artimųjų daiktai bei atminimai.
Apžiūrėję muziejų, senais davatkėlių takeliais patraukėme link Davatkyno – vietos, kur nuo 1895 m. iki 1999 m. gyveno Dievui pasišventusios vietinės moterys. Vienos jų buvo našlės, kitos sąmoningai pasirinko nekurti šeimos, tačiau visos kartu sudarė savotišką bendruomenę, tapusią šviesos ir vilties židiniu daugeliui – ligoniams, našlaičiams, partizanams, tremtiniams, tiesiog ieškantiems paguodos.
Pasakojama, kad XIX a. pabaigoje pirmoji Davatkyne apsigyveno pamaldi moteris Marijona Dabrišiūtė. Ji troško stoti į vienuolyną, tačiau tokios galimybės nebuvo. Artimieji nupirko jai žemės šalia Šilavoto bažnyčios, kur iškilo pirmasis namelis. Netoliese netrukus apsigyveno ir daugiau pamaldžių moterų – vienu metu čia stovėjo net septyni mažučiai nameliai, o juose – iki keturiolikos gyventojų.
Davatkynas suklestėjo, kai parapijoje pradėjo tarnauti kunigas Antanas Radušis. Jis aktyviai ėmėsi švietimo veiklos – čia vaikai mokėsi amatų ir net rašto spaudos draudimo laikotarpiu.
Sovietmečiu davatkėlės slaptai ruošė vaikus Pirmajai Komunijai – viena jų net buvo nuteista, bet, padedant kolūkio pirmininkui, kurio vaiką pati mokė, bausmės išvengė. Davatkynas tebeliko prieglobsčiu tiems, kuriems reikėjo pagalbos ar grėsė pavojus – čia slėpėsi tremties grėsmę patyrę žmonės, sergantys, neturintys kur eiti.
Paskutinė davatkėlė – Ona Mieldažytė – mirė 2000 metais. 2017-aisiais šią ypatingą vietą aplankė ir Apaštališkasis nuncijus Pedro Lopez Quintana.
Atsisveikindama su mumis, paskutinės davatkėlės anūke save vadinanti Danguolė palinkėjo gero kelio. O mes išvykome kupini minčių – kiek daug gali vienas žmogus, kuris nuoširdžiai gyvena pagal Įstatymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį“
Teksto ir nuotraukų autorė Daiva Butkienė)
