Milikonių g. 18, 48276 Kaunas,
Tel.: (37) 268894,

El. paštas: silainiubaznycia@yahoo.com

 

Šv. mišių tvarka:

Sekmadieniais 8, 9, 10.30, 12, 13 (išskyrus vasaros metą), 18 val.
Šiokiadieniais 8, 18 val.
Šeštadieniais 9, 10, 18 val.

 

Raštinė dirba: darbo dienomis

9 - 13 ir 15 - 17.30 val.

 

Kunigas būna bažnyčioje:
Šiokiadieniais 17.30-18.30 val.

Šeštadieniais 9.00-11.00 val. ir 17.30-18.30 val.

Sekmadieniais   8.00-13.00 val. ir 17.30-18.30 val.

 

Parapijos atsiskaitomoji sąskaita: Swedbankas LT 797300010002257764, kodas 192057513.

 


Dvasininkai Skelbimai Medis

Pradžia

II gavėnios sekmadienis

 

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių”. (Mk 9, 2–10)


 

Popiežius PRANCIŠKUS
Žinia 2015 m. gavėnios proga
„Sustiprinkite savo širdis“ (Jok 5, 8)

Brangūs broliai ir seserys!
Bažnyčiai, bendruomenėms ir pavieniams tikintiesiems gavėnia – atsinaujinimo metas. Tačiau pirmiausia tai yra „malonės metas“ (2 Kor 6, 2). Dievas iš mūsų nereikalauja nieko, ko pirma nebūtų dovanojęs: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Jis nėra mums abejingas. Kiekvienas esame Jam brangus, Jis mus pažįsta vardu, mumis rūpinasi ir, kai nuo Jo nutolstame, mūsų ieško. Jis domisi kiekvienu iš mūsų; Jo meilė neleidžia Jam būti abejingam tam, kas mums nutinka. Tačiau mes, kai mums gerai klojasi ir jaučiamės patogiai, dažnai kitus užmirštame (ko Dievas niekada nedaro), nesidomime jų problemomis, kančiomis ir patiriamomis neteisybėmis... Tada mūsų šalis įpuola į abejingumą: kai man palyginti gerai sekasi ir aš gerai jaučiuosi, užmirštu tuos, kuriems nesiseka. Tokia egoistinė abejingumo nuostata šiandien taip paplitusi pasaulyje, kad galime kalbėti apie abejingumo globalizaciją. Su tokiu trūkumu mes, krikščionys, privalome kovoti.
Kai atsiverčia į Dievo meilę, Dievo tauta randa atsakymus į jai istorijos nuolatos keliamus klausimus. Vienas primygtiniausių iššūkių, kurį šioje žinioje norėčiau aptarti, yra abejingumo globalizacija.
Abejingumas artimui ir Dievui – reali pagunda ir mums, krikščionims. Todėl kiekvieną gavėnią turime išgirsti mus budinantį garsų pranašų balsą.
Dievas nėra abejingas pasauliui, bet jį taip myli, kad net atidavė savo Sūnų kiekvienam žmogui išgelbėti. Dievo Sūnaus įsikūnijimu, žemiškuoju gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu galutinai atsiveria vartai tarp Dievo ir žmogaus, tarp dangaus ir žemės. O Bažnyčia, skelbdama Dievo žodį, švęsdama sakramentus ir liudydama tikėjimą, kuris veikia meile (plg. Gal 5, 6), yra tartum šiuos vartus atvirus laikanti ranka. Vis dėlto pasaulis linkęs užsisklęsti ir užverti vartus, per kuriuos Dievas įžengia į pasaulį, o pasaulis – į Jį. Tad ranka, kuri yra Bažnyčia, neturi stebėtis, kad ji atstumiama, prispaudžiama ir sužeidžiama.
Todėl Dievo tauta, kad netaptų abejinga ir savyje neužsisklęstų, turi atsinaujinti. Norėčiau pasiūlyti tris žingsnius šiam atsinaujinimui apmąstyti.
1. „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26) – Bažnyčia
Dievo meilę, kuri pralaužia šį mirtiną užsisklendimą – abejingumą, Bažnyčia siūlo savo mokymu ir pirmiausia savo liudijimu. Tačiau liudyti galima tiktai tai, kas pirma yra patirta. Krikščionis yra žmogus, leidžiantis Dievui aprengti save Jo gerumu bei gailestingumu, aprengti Kristumi, kad, kaip ir Jis, taptų Dievo ir žmonių tarnu. Tai mums aiškiai primena Didžiojo ketvirtadienio kojų plovimo apeigos. Petras nenorėjo, kad Jėzus jam mazgotų kojas, tačiau paskui suprato, jog Jėzus ne vien norėjo parodyti pavyzdį, kaip turėtume vienas kitam mazgoti kojas. Šią tarnystę gali vykdyti tiktai tas, kuris prieš tai leido Jėzui numazgoti savo kojas. Tik tada jis turi „dalį“ su Juo (Jn 13, 8) ir gali tarnauti žmonėms.
Gavėnios metas – tinkamas laikas leisti Kristui mums patarnauti, kad taptume tokie kaip Jis. Tai nutinka klausantis Dievo žodžio ir priimant sakramentus, pirmiausia Eucharistiją. Per ją tampame tuo, ką gauname, – Kristaus kūnu. Šiame kūne nėra vietos abejingumui, taip dažnai užvaldančiam mūsų širdis. Mat, kas priklauso Kristui, tas priklauso vienam kūnui, o jame nėra abejingumo vienas kitam. „Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“ (1 Kor 12, 26).
Bažnyčia yra communio sanctorum todėl, kad joje dalyvauja šventieji ir kad ji yra bendras dalijimasis šventais dalykais – Kristuje apreikšta Dievo meile ir visomis Jo dovanomis. Tarp pastarųjų yra ir atsakas tų, kurie leido tai meilei juos pasiekti. Šioje šventųjų ir dalijimosi šventais dalykais bendrystėje niekas nieko neturi vien dėl savęs, bet visa, ką turi, skirta visiems. O kadangi esame sujungti Dieve, kai ką galime padaryti ir dėl toli esančiųjų, tų, kurių savo išgalėmis niekada nebūtume įstengę pasiekti, nes su jais ir dėl jų meldžiamės Dievui, kad visi atsivertume jo išganomajam darbui.
2. „Kur tavo brolis?“ (Pr 4, 9) – parapijos ir bendruomenės
Tai, kas pasakyta visuotinės Bažnyčios atžvilgiu, būtina įgyvendinti parapijų ir bendruomenių gyvenime. Ar tokioje bažnytinėje tikrovėje pavyksta patirti save kaip vieno kūno dalį? Kūno, kuris sykiu ir gauna, ir dalijasi tuo, ką Dievas panoro dovanoti? Kūno, kuris pažįsta savo silpniausius, neturtingiausius ir mažiausius narius bei jais rūpinasi? O gal mes bėgame į visuotinę meilę, įsipareigojusią pasaulio tolybėms, bet užmirštančią prie mūsų uždarytų durų sėdintį Lozorių (plg. Lk 16, 19–31)?
Norėdami tai, ką Dievas mums dovanoja, priimti ir tuo vaisingai pasinaudoti, regimosios Bažnyčios ribas turime peržengti dviem kryptimis.
Pirma, maldoje susivienyti su dangaus Bažnyčia. Žemiškajai Bažnyčiai meldžiantis, atsiranda tarnavimo vienas kitam ir gėrio bendrystė, nusidriekianti iki Dievo akivaizdos. Su šventaisiais, atradusiais savo pilnatvę Dieve, sudarome bendrystę, kurioje abejingumas yra nugalėtas meilės. Dangaus Bažnyčia yra triumfuojanti ne todėl, kad nusigręžė nuo pasaulio kančių ir netrukdoma mėgaujasi džiaugsmu, bet veikiau dėl to, jog šventieji jau gali kontempliuoti ir džiaugtis tuo, kad Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu galutinai nugalėtas abejingumas, širdies kietumas ir neapykanta. Kol meilės pergalė neperskverbs viso pasaulio, tol šventieji, kaip ir mes, bus keliauninkai. Įsitikinusi, kad džiaugsmas danguje dėl nukryžiuotos meilės pergalės nebus pilnatviškas, kol bent vienas žmogus žemėje kentės ir dejuos, Bažnyčios mokytoja šventoji Teresė Lizjietė rašė: „Tikrai nemanau, kad danguje nieko neveiksiu. Trokštu toliau darbuotis Bažnyčios ir sielų labui“ (1897 m. liepos 14 d. laiškas Nr. 254).
Mes irgi esame šventųjų nuopelnų bei džiaugsmo dalininkai, o jie kartu su mumis grumiasi dėl taikos bei susitaikinimo ir to trokšta. Jų džiaugimasis prisikėlusio Kristaus pergale mus galingai motyvuoja įveikti visas abejingumo ir širdies kietumo formas.
Kita vertus, kiekviena krikščionių bendruomenė pašaukta peržengti slenkstį, skiriantį ją nuo supančios visuomenės, nuo vargšų bei toli esančiųjų. Bažnyčia iš prigimties yra misionieriška, ne susitelkusi į save, bet išsiųsta pas visus žmones.
Ji išsiųsta kantriai liudyti Tą, kuris troško pas Tėvą nuvesti visą tikrovę ir kiekvieną žmogų. Bažnyčia seka paskui Jėzų Kristų keliu, vedančiu ją pas kiekvieną žmogų, ligi pat žemės pakraščių (plg. Apd 1, 8). Taip savo artimame galime atpažinti brolį ir seserį, dėl kurių mirė ir prisikėlė Kristus. Tai, ką gavome, gavome ir dėl jų. O būtent tai, ką tie broliai turi, yra dovana Bažnyčiai ir visai žmonijai.
Brangūs broliai ir seserys, labai trokštu, kad tos vietos, kuriose reiškiasi Bažnyčia, – mūsų parapijos ir ypač mūsų bendruomenės – taptų gailestingumo salomis abejingumo jūroje!
3. „Sustiprinkite savo širdis“ (Jok 5, 8) – pavienis tikintysis
Abejingumo pagunda gresia mums ir kaip individams. Esame sotūs sukrečiančių žinių bei vaizdų apie žmonių kančias ir sykiu jaučiamės visiškai negebantys ką nors pakeisti. Ką turėtume daryti, kad tai siaubo ir bejėgystės spiralei galėtume atsispirti?
Pirma, galime melstis žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios bendrystėje. Nenuvertinkime daugelio maldos galios! Iniciatyva „24 valandos Viešpačiui“, kurią kovo 13 ir 14 d. švęsime, kaip tikiuosi, visoje Bažnyčioje, taip pat vyskupijų lygmeniu, šį maldos poreikį kaip tik ir siekiama išreikšti.
Antra, meilės veiksmais per daugybę Bažnyčios gailestingosios meilės organizacijų galime pasiekti ir artimus, ir tolimus. Gavėnia yra tinkamas metas parodyti dėmesį kitam kad ir mažu, bet konkrečiu mūsų dalijimosi žmogiškąja būtimi ženklu.
Ir trečia, kito kančia yra raginimas atsiversti, nes brolio poreikiai man primena mano paties gyvenimo trapumą, priklausomybę nuo Dievo ir brolių. Nuolankiai prašydami Dievo malonės ir pripažindami savo galimybių ribas, viltis dėkime į begalines galimybes, glūdinčias Dievo meilėje. Tada atsispirsime velniškai pagundai patikėti, kad patys vieni galime išgelbėti save ir pasaulį.
Abejingumui ir mūsų pretenzijai į visagalybę įveikti norėčiau visų paprašyti išgyventi šį gavėnios metą kaip širdies ugdymo kelionę, kaip yra pasakęs Benediktas XVI (Enciklika Deus caritas est, 31). Turėti gailestingą širdį nereiškia turėti silpną širdį. Kas nori būti gailestingas, tam reikia stiprios, tvirtos, gundytojui uždaros, bet Dievui atviros širdies. Širdies, kuri leistųsi perskverbiama Dvasios ir vedama meilės keliu, kreipiančiu brolių ir seserų link. Iš pagrindų neturtingos širdies, suvokiančios savo neturtą ir save atiduodančios kitiems.
Todėl, brangūs broliai ir seserys, per šią gavėnią trokštu kartu su jumis melsti Kristų: „Fac cor nostrum secundum cor tuum – Padaryk mūsų širdį panašią į savo Širdį“ (Jėzaus Širdies litanijos maldavimas). Tada turėsime tvirtą ir gailestingą, budrią ir dosnią, neužsisklendžiančią ir į abejingumo globalizacijos sūkurį neįpuolančią širdį.
To linkėdamas patikinu, jog melsiuosi, kad kiekvienas tikintysis ir kiekviena bažnytinė bendruomenė vaisingai žengtų gavėnios keliu, ir prašau melstis už mane. Telaimina jus Viešpats ir tesergi Dievo Motina!
Vatikanas, 2014 m. spalio 4-oji,
Šventojo Pranciškaus Asyžiečio šventė